Komentaras
Šiandien (sausio 4 d., – red. past.) jie dirba – Prezidentė, Premjeras, ministrai, specialistai, darbo grupės. Kaip skelbia oficialus pranešimas, Prezidentė Dalia Grybauskaitė su socialinės apsaugos ir darbo, sveikatos apsaugos ir vidaus reikalų ministrais, policijos generaliniu komisaru, Savivaldybių asociacijos direktore, socialinių darbuotojų ir vaiko teisių specialistais ir nevyriausybinių organizacijų atstovais aptarė, kaip užtikrinti rizikos šeimose augančių vaikų saugumą.
Atidžiai skaičiau tą oficialų pranešimą. Kelis kartus. Norėjau sužinoti ir pajusti, ar galime laukti kokių nors realių pokyčių dėl to vaikų saugumo rizikos šeimose, o radau, kad, pasak Prezidentės, pirmiausia būtina sutvarkyti teisinę bazę, kuri užtikrintų reikiamas paslaugas socialinės rizikos šeimoms, ir kuo skubiau priimti Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymą, kuris iki šiol stumdomas tarp Seimo komitetų. Ir kas? Konstatuota daug teisingų dalykų. Visi kalbėjo rimtais veidais. Ir nė žodžio apie tai, kad realiai niekas nieko niekada negalės užtikrinti tų rizikos šeimų vaikų saugumo, jei tokie vaikai ir toliau augs rizikos šeimose. Jokio saugumo jiems negali duoti jokie įstatymai, tuos įstatymus prižiūrintys dėdės ir tetos ar net institucijos. Nes vaikas jaučiasi ir gyvena šeimoje, kur rizika kasdien būti išmestam per duris ar į šulinį savaime egzistuoja. Nes vaikas auga rizikos zonoje.
Tačiau neaugantiems formaliai vadinamose rizikos šeimose jau šiandien galima jaustis saugiau. Dabar taip ir jaučiamės? Juk kažkas valdžioje sujudo, sukruto, posėdžiavo, atkreipė dėmesį, pasiūlė priimti ir pan. Bet jei manome, kad rizikos šeimose kasdien paliekami vaikai ir toliau bus lankomi tik kas savaitę, kas mėnesį ar kas pusmetį kokių nors dėdžių ir tetų, tuomet visada liks rizika, jog sunkią minutę ar valandą koks nors rizikuojantis tėvas ar motina išmes savo vaiką į kokią nors vietą. Tad kyla paprastas klausimas – tai gal reikia imtis esminės reformos? Pradžioje reikia realiai padaryti taip, kad nepaliktume vienų vaikų rizikos šeimose be tikrai atsakingų ir pakankamai stiprių žmonių priežiūros. Nes tik tokie galės apsaugoti vaiką. Jei tokie vaikai kasdien greta vaiko negali būti, vaikai turi gyventi kitoje aplinkoje, kur tokie žmonės yra. O jei kas nesuprato mano pasiūlymo esmės, siūlau paklausti vaikų, kurie auga rizikos šeimose – kokio saugumo jiems reikia ir kada jie jaučiasi saugūs.
Deja, kol kas tokios sistemos nei rytoj, nei po mėnesio niekas neplanuoja sukurti. Tad saugumas kol kas lieka tik jausmu, kurį noriai dalina aukščiausio lygio politikai. Nes rinkimai artėja.
Netikiu šios dienos politikų susirinkimų efektyvumu. Nes skurdo mažinimo strategijos įgyvendinimo 2002–2004 metais programoje buvo numatytos ir dar 2003 metais patvirtintos darbo su socialinės rizikos šeimomis metodinės rekomendacijos. Jos buvo skirtos specialistams, organizuojantiems ir vykdantiems socialinį darbą su socialinės rizikos šeimomis. Tada buvo teigiama, kad metodinių rekomendacijų tikslas – pateikti specialistams siūlymus, kaip padėti socialinės rizikos šeimai, išgyvenančiai socialinę psichologinę krizę, spręsti problemas, taikant prevencines ir intervencines priemones. Ir ką? ir nieko.
O štai 2014 metais Gintarė Marcinkevičiūtė ir Aistė Balžekienė publikavo straipsnį „Lietuvos ir Nyderlandų šeimos politikos priemonių ir jų prieinamumo lyginamoji analizė“. Labai rekomenduoju paskaityti tų darbo grupių ir susirinkimų mėgėjų dalyviams. Dar geriau būtų, jei skaitytų iki susirinkimų. Autorių tyrimų rezultatai parodė, kad Lietuvoje šeimos politika ir jos priemonės pirmiausia orientuojamos į socialinės rizikos šeimas, politikos priemonių kūrimas yra fragmentiškas, priemonės teikiamos kategoriniu principu, o tarpinstitucinis bendradarbiavimas yra neišplėtotas. O štai Nyderlanduose paramos šeimai priemonės orientuotos į visas šeimas, tarpinstitucinis bendradarbiavimas teikiant šeimos politikos priemones yra glaudus ir ilgametis, paslaugos dažniausiai yra savanoriškos. Pagrindinis akcentas tobulinant šeimos politiką Lietuvoje turėtų būti skiriamas palaikomųjų priemonių kūrimui ir prieinamumui.
Štai spauda rašė, kad du savo vaikus nužudęs tėvas bandė kabintis į gyvenimą, tačiau kažkodėl palūžo. Šeima lyg ir buvo rizikos grupėje, bet lyg ir nekėlė didelių bėdų. Neva beveik normali, bet… O gal dėl įvykusios tragedijos atsakymas yra mano minėto tyrimo rezultatuose. Jie atskleidė dar vieną opią problemą – Lietuvoje socialinės paslaugos orientuotos į rizikos šeimas. Vidutines pajamas gaunančios šeimos Lietuvoje negali gauti palaikomųjų paslaugų. Iškilus problemoms už paslaugas turi susimokėti, o to neišgali dėl ekonominių priežasčių. Verta pažymėti, jog šeimos politikos priemonės strategijų lygmeniu skirtos visoms šeimoms palaikyti, tačiau priemonės įgyvendinamos ir pagalba skiriama tik kriterijus atitinkančioms šeimoms, o tai dažniausiai yra socialinės rizikos šeimos.
Tyrime rašoma, kad Lietuvoje socialiniai darbuotojai susiduria su dilema, ar padėti šeimai, kuri nėra rizikoje ir sukelti sau nesaugumo jausmą, galimus konfliktus su vadovu bei kolegomis, ar atlikti darbą tik pagal raidę. Ir kaip Jums atrodo, ką lengviau pasirinkti?
Dainius RADZEVIČIUS
LŽS pirmininkas