Žiniasklaidoje pasirodė tikrovės neatitinkanti ir net klaidinanti informacija apie tai, kad pritaikius dvinarę rinkliavą, įmokos gyventojams už komunalinių atliekų išvežimą turėtų padidėti kone dvigubai.
Aplinkos ministerija pateikė Vyriausybei 2013 m. liepos 24 d. nutarimo Nr. 711 „Dėl Rinkliavos ar kitos įmokos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą dydžio nustatymo metodikos patvirtinimo“ pakeitimo projektą, kurį priėmus, atliekas rūšiuojantys gyventojai mokėtų mažesnius mokesčius už komunalinių atliekų išvežimą.
Projektas reglamentuoja kainų apskaičiavimą gyventojams už komunalinių atliekų išvežimą. Priėmus šį nutarimą, gyventojams mokant už komunalinių atliekų išvežimą, bus taikoma dvinarė rinkliava, kurią sudarys pastovioji dalis, nepriklausanti nuo atliekų kiekio (infrastruktūros išlaikymo, administracinės sąnaudos, nusidėvėjimo kaštai) ir kintamoji dalis, kuri priklausys nuo to, ar bus teikiama atliekų tvarkymo paslauga. Į rinkliavos dydį negalės būti įtrauktos išrūšiuotų pakuočių ir bešeimininkių atliekų tvarkymo sąnaudos. Kintamoji dalis bus nemokama, jeigu gyventojas deklaruos, kad tam tikrą laiką nesinaudoja nekilnojamuoju turtu. Pagal Vyriausybės nutarimo projekto nuostatas, gyventojai gali būti skirstomi į kategorijas, priklausomai nuo nekilnojamojo turto rūšies (daugiabučiai, individualūs namai, garažų, sodų bendrijos). Šių kategorijų aptarnavimui susidaro skirtingos sąnaudos, skiriasi paslaugos teikimo principai, todėl
savivaldybės gali nustatyti skirtingas paslaugos kainas.
Projektas parengtas pagal Atliekų tvarkymo įstatymo 302 straipsnį, pagal kurį savivaldybės tvirtina rinkliavas ar kitas įmokas už komunalinių atliekų tvarkymą. Naujas rinkliavas siūloma patvirtinti ir taikyti nuo 2017 m. sausio 1 d.
Jeigu rinkliavų ar kitų įmokų taisyklių taikymas būtų atidėtas iki 2019 m., kaip to reikalauja regioniniai atliekų tvarkymo centrai, atliekų tvarkymo paslauga gyventojams ir toliau išliktų vienintele paslauga, kuri neturės nustatytų kainodaros principų. Neatskleidžiant kainos sudedamųjų dalių, būtų sudaryta galimybė neskaidriai apskaičiuoti mokesčius už atliekų tvarkymą.
Rinkliavų ar kitų įmokų apskaičiavimo taisyklių projektą rengė darbo grupė, kurią sudarė Aplinkos ministerijos, savivaldybių, regioninių atliekų tvarkymo centrų atstovai. Su projektu viešai supažindinta visuomenė, o taisyklės parengtos atsižvelgiant į pagrįstas savivaldybių ir regioninių atliekų tvarkymo centrų pastabas.
Projektu Aplinkos ministerija siekia, kad visuomenė tiksliai žinotų, kokios yra mokesčio už atliekų tvarkymą sąnaudų grupės, už ką konkrečiai mokami komunaliniai mokesčiai, taip pat, kad atliekas rūšiuojantys gyventojai už atliekų sutvarkymą mokėtų mažesnius mokesčius. Projektu nustatoma, kad į mokesčius už atliekų tvarkymą negali būti įskaičiuojamos pakuočių atliekų ir antrinių žaliavų, bešeimininkių atliekų tvarkymo sąnaudos ar bet kokios „kitos sąnaudos“, į kurias dažniausiai patenka visos kitos sąnaudos, nepagrindžiant jų dydžio.
Pagal gamintojo atsakomybės principą gamintojai ir importuotojai atsakingi už visų gaminių ir pakuočių atliekų surinkimo, tvarkymo ir finansavimo organizavimą. Bendradarbiaudamos su savivaldybėmis, gamintojų ir importuotojų interesus atstovaujančios organizacijos turi padengti gaminių ir pakuočių tvarkymo sąnaudas.
Bešeimininkių atliekų tvarkymas – savivaldybėms deleguota funkcija. Kasmet savivaldybės atsiskaitydamos už bešeimininkių atliekų tvarkymą nurodo, koks jų kiekis susidaro kiekvienoje savivaldybėje. Šių atliekų tvarkymą savivaldybės finansuoja iš specialiųjų aplinkos apsaugos rėmimo programų. Trijose savivaldybėse – Skuodo rajono, Marijampolės ir Šakių rajono – bešeimininkių atliekų tvarkymo sąnaudas apmoka komunalininkai. Pabrėžtina, kad už bešeimininkes atliekas atsako ir finansavimą planuoja savivaldybės, o ne gyventojai. Todėl, jei savivaldybė savo biudžete nesuplanavo lėšų bešeimininkių atliekų tvarkymui, tai tik parodo, kad savivaldybė nevykdo įstatymais deleguotų pareigų.
Vyriausybė 2014 m. Valstybiniame strateginiame atliekų tvarkymo plane nustatė „saugiklį“, pagal kurį savivaldybės ar jų įgalioti atliekų tvarkytojai turi atsakingai planuoti investicijas, kad gyventojų mokamos išlaidos už komunalinių atliekų tvarkymą neviršytų 1 procento disponuojamų namų ūkio pajamų. Taigi, mokestį gyventojams už atliekų tvarkymą didina ne Vyriausybės nustatytos taisyklės, o neefektyvios arba nepagrįstos atliekų tvarkytojų investicijos.
Vadovaujantis specialistų skaičiavimais, teisės aktuose numatomas reikalavimas aiškiai ir detaliai reglamentuoti, kas sudaro komunalinio mokesčio už atliekų tvarkymą kainą bei sudaryti galimybes mokėti mažesnius mokesčius atliekas rūšiuojantiems gyventojams, nedidins atliekų sutvarkymo kainos. Tokio reikalavimo įgyvendinimas užtikrins skaidrumą skaičiuojant kainas už komunalinių atliekų tvarkymą bei užkirs kelią nepagrįstai didinti mokesčius gyventojams.
LR Aplinkos ministerija
